Keramika, porcelianas

Keramika - degti gaminiai iš molio ar kitų mineralinių nemetalinių medžiagų.

Iki 1950 m. keramika buvo beveik vien tik molio keramika, iš kurios gamino indus, plytas, čerpes ir panašius gaminius. Daugelis keraminių medžiagų yra kietos, poringos ir trapios. Kuriant keramines medžiagas stengiamasi išvengti nepageidaujamų savybių, išgauti naujų savybių, leidžiančių panaudoti keramines medžiagas naujiems tikslams.

Iš keramikos ir metalo gaminamas kompozitas vadinamas kermetu (angl. cermet).

Porcelianas – keraminė medžiaga, gaminama iš kaolino pagal specialią technologiją. Laikoma viena vertingiausių keramikos rūšių.

Porceliano šukė yra balta, sukepusi, peršviečiama, Vandeniui beveik nelaidi.

Pavadinimas kilęs iš jūrų kriauklės porcella, kurios vidus blizga nuo perlamutro.

Pagal masės sudėtį, porcelianas būna kietasis arba minkštasis:

  • Kietasis - degamas prieš glazūravimą +1000 °C, o su glazūra - +1350-1450 °C.
  • Minkštasis - degamas +1350-1450 °C.

Manoma, kad Kinijoje porcelianas išrastas Rytų Han dinastijos laikais (I-II a.). Japonijoje porcelianą ėmė gaminti XV a., o Europoje - XVII a.

Taip pat yra kaulo (fosfatinis) porcelianas. Į jo masę dedama 20-60 % kaulų pelenų. Degamas +1250-1300 °C, su glazūra - +1100-1150 °C temperatūroje.

Fritiniame porceliane mažai plastinių medžiagų, todėl formuojant dedama klijų.

Neglazūruotas sukepęs porcelianas vadinamas parianu. Degamas jis šiek tiek pasiglazūruoja, linkęs deformuotis. Daugiausiai iš jo liejamos skulptūrėlės. Neglazūruotas degtas porcelianas vadinamas biskvitu.