Švedija

Švedija, oficialiai vadinama Švedijos karalyste (šved. Konungariket Sverige) yra valstybė Skandinavijos pusiasalyje, Šiaurės Europoje. Švedija ribojasi su Suomija rytuose ir Norvegija vakaruose, o pietuose Oresundo tiltu jungiasi su Danija.

Būdama taikia ir neutralia valstybe per visą XX amžių, Švedija pasiekė aukštą gyvenimo lygį. Šaliai būdinga gerai išvystyta socialinės apsaugos sistema. Privačios bendrovės pagamina apie 90 % pramonės produkcijos, iš kurios inžinerijos šaka pagamina 50 % eksportuojamų prekių. Žemės ūkis pagamina tik 2 % BVP ir jame dirba 2 % šalies dirbančiųjų.

Antroje 1980 m. pusėje nekilnojamosios nuosavybės kainos išaugo dvigubai. 1990 m. pradžioje Švedija patyrė nekilnojamojo turto burbulo sprogimą, po kurio smuko finansų institucijos, bankrutavo daugelis įmonių, smarkiai pagausėjo bedarbių. Stagnacija sukaustė Švediją trejiems metams. Daugybė naujų skolų užgriuvo perpildytą nekilnojamojo turto rinką. Pirmiausia problemos užklupo į šią rinką investavusias įmones. Dauguma jų priklausė dominuojantiems Švedijos bankams. 1992 m. gruodį didžiausios šalies finansų institucijos pirmąkart per 60 metų atsidūrė ant bankroto slenksčio. 1991–1993 m. komercinių pastatų kainos nukrito 20–25 proc. Susidoroti su krize padėjo ekonomikos liberalizavimas ir vidaus kapitalo pritraukimas. Bijodama, kad bankų sektorius sužlugdys ekonomiką, 1992 m. Švedijos valdžia išleido įsaką, reguliuojantį visų bankų įsipareigojimus. Tuo buvo siekiama apsaugoti investuotojus nuo nuostolių, tačiau norint išvengti rizikingų finansinių ėjimų ateityje, buvo nuskriausti akcininkai: už bankų gelbėjimą mokesčių mokėtojų pinigais valdžia gavo dalį akcijų jau esamų savininkų sąskaita. Staigi valdžios reakcija į problemą buvo viena iš greito pagerėjimo priežasčių: 1994–1995 m. ekonomikos augimas siekė beveik 4 proc., o 1996 m. ekonominės krizės pėdsakų nebeliko. Užtikrinti švedų veiksmai krizės metu sulaukė ekonomistų liaupsių. Švedijos patirtimi buvo pasinaudota sprendžiant Azijos šalių krizę 1990 m. (Kuodis, 2008).

Artėjantis finansinis fiasko buvo seniai savo eilės laukiantis reiškinys Švedijoje. Visapusiškai nepasvertos kreditų teikimo sistemos 1985 m. į Švedijos bankus priviliojo daugybę naujų klientų. Nei bankai, nei valdžia tinkamai neįvertino šio antplūdžio, todėl buvo užklupti nepasiruošę. Švedai panaudojo didelę dalį mokesčių mokėtojų pinigų nukentėjusiems bankams atgaivinti. Ekonomistų teigimu, Švedijos valdžia kapitalizavo mokesčių sistemą. Švedijos įstatymų leidėjai įkūrė „Bank Support Authority“, kuri pirmininkavo atkuriant nukentėjusį bankų sektorių. Ši institucija buvo įpareigota drauge su valdžia vertinti ir reguliuoti paskolų judėjimą, nubrėžti ribą tarp jau neatgaivinamų institucijų ir tų, kurios gali vėl suklestėti. Pasmerktosios buvo parduotos arba integruotos į stipresnes įmones, o sveikos ir stiprios atgaivintos valdžios ir privačių sektorių lėšomis. Švedijos atveju valdžiai priklausė 22 proc. bankų sistemos. Kai krizė atslūgo ir bankai vėl ėmė dirbti pelningai, mokesčių mokėtojai gavo savo dalį (Kuodis, 2008).

Švedijos statybos bendrovės, susidūrusios su 1990-ųjų ekonomikos krize, nuėjo įmonių stambinimo (stipresniosios supirko bankrutuojančias) bei išėjimo į užsienio rinkas keliu (Economic Sectors 2008). Didžiulės statybos bendrovės iki 55 proc. savo gamybos iškėlė į kitas šalis (daugiausia į JAV) (Sweden‘s Economy, 2008).

Valstybė ne tik reguliuoja statybos procesą tiesiogiai nustatydama žaidimo taisykles, bet ir gali jį veikti savo finansinės politikos kryptimis. Pavyzdžiui, Švedijoje lengvai gaunami kreditai, valstybinės subsidijos ir stipri ekonomika antroje 1980-ųjų pusėje sukėlė investicijų į statybos sektorių bumą, kuris pasiekė savo piką 10-ajame dešimtmetyje, kai buvo pastatyta 69 600 objektų. 1990-ųjų pradžios krizės metu statyba smuko, ir tai daugiausia lėmė 1990–1991-ųjų reforma, kuri buvo nukreipta į valstybinių subsidijų panaikinimą. Ekonomika normalizavosi, tačiau gyvenamoji statyba taip ir liko žemo lygmens – 1999 m. buvo pastatyta 13 000 objektų. Vėlesnis augimas irgi buvo nežymus: 2000–2001 m. gyvenamosios statybos naujai pastatytų objektų skaičius nesiekė 20 000. Po 2002-ųjų stabilizacijos naujos gyvenamosios statybos apimtys augo, ir 2006 m. jau siekė 45 300 objektų, daugiausia tai lėmė auganti paklausa ir kainos (Sweden‘s Economy, 2008).

Švedijos numatytos priemonės statybos sektoriui atgaivinti:

  • Ekonomikai gaivinti skiriama 2,1 mlrd. eurų;
  • Švietimas ir mokymas siekiant sukurti naujas darbo vietas;
  • Investicijos į infrastruktūros projektus;
  • 50 % mažinti mokesčius individualių namų statybai, restauravimui, modernizavimui.