Graikija

Graikija, oficialiai – Graikijos Respublika – valstybė Europos pietryčiuose, prie Viduržemio jūros. Ji užima pietinę Balkanų pusiasalio dalį ir turi daugiau negu 100 salų, kurios užima 19 % visos šalies teritorijos. Graikija šiaurės vakaruose ribojasi su Albanija, šiaurėje su Makedonija ir Bulgarija, šiaurės rytuose su Turkija. Šalies pakrantę skalauja Egėjo, Jonijos ir Viduržemio jūros.

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, Graikijos problemos prasidėjo tuomet, kai Graikija prisijungė prie euro zonos (EZ). Iki tol šalies tiek biudžeto, tiek einamosios sąskaitos (angl. current account) deficitai buvo sąlyginai kontroliuojami. Tačiau šaliai įstojus į EZ ir įsivedus eurą atsitiko keli dalykai apie kuriuos dažniausiai nekalbama.

Pirmiausia šalis prarado savo valiutą ir galimybę vykdyti nuosavą pinigų politiką. Dėl šios priežasties, nors infliacija ir krito, bet dingusi galimybė keisti pinigų kiekį nebeleido balansuoti einamosios sąskaitos deficitų tiesiog didinant pinigų bazę.

Antra, Graikijos valstybinių skolos popierių palūkanų normos pradėjo sparčiai kristi, nes investuotojų akimis Graikijos skola tapo tiek pat rizikinga, kiek Vokietijos. Krentant palūkanų normoms, obligacijų vertė visada kyla. Žinodami tai, investuotojai ir įvairūs bankai bei fondai pradėjo aktyviai pirkti Graikijos skolą, tikėdamiesi uždirbti iš obligacijų kainų kilimo. Be to, didėjant paklausai, finansinės institucijos pradėjo kurti išvestinius finansinius instrumentus, kurie padėtų apsidrausti Graikijos bankroto atveju.

Toks aktyvus skolos vertybinių popierių pirkimas dar labiau padidino mokėjimų balanso, kuris yra sudedamoji einamosios sąskaitos dalis, deficitą. Valdžia tai seniau galėjo atpirkti, didindama pinigų bazę, tačiau dėl pirmos priežasties, to daryti Graikija nebegalėjo. Nepaisant to, tai netapo bėda, nes Europos centrinis bankas (ECB) apie tai irgi pagalvojo. Taigi, buvo sukurti mechanizmai, kurie, esant tokiai situacijai, teiktų neribotus pinigų kiekius ir taip, didindami rezervus, ištaisytų deficitinę situaciją.

Iš vienos pusės tai yra gerai, tačiau tokia sistema leidžia elgtis neatsakingai. Žinant, jog rezervų niekada nepritrūks, nėra poreikio jų kaupti ar apskritai taupyti. O finansinis neatsakingumas ir yra trečioji labai svarbi priežastis. Valdžia nustojo taupyti, neribotai skolinosi ir leido pinigus neatsiperkantiems ar nuostolius nešantiems projektams. Be to, kalbant apie nekilnojamojo turto (NT) rinką, Graikija taip pat nėra išimtis. Labai daug užsienio investuotojų susigundė sąlyginai pigiais būstais šioje šalyje, kas labai paskatino NT burbulą. Taigi, iki 2008 metų, Graikija buvo įvertinta kaip valstybė, kuriai labai saugu skolinti, nors valstybės skolos užsieniui, deficitai ir NT rinka pūtėsi labiau, negu būtų racionalu ar saugu.